Dvasingumas

Mūsų vienuolijos dvasingumas apima eucharistinį ir ignaciškąjį dvasingumą.

Ignaciškasis dvasingumas sudaro didelę mūsų paveldo dalį – esame įkurtos jėzuito ir kartais Lietuvoje net juokais vadintos „jėzuitėmis“. Todėl mūsų dvasingumą formuoja Šv. Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ perteikta patirtis. Ignaciškaisiais principais „Magis“ (t. y. „visa didesnei Dievo garbei“) ir „kontempliacija akcijoje“ grindžiami mūsų pasirinkimai, maldos ir kasdienybės ritmas. Šių principų įgyvendinimui mums labai svarbi kasdienė asmeninė malda ir sąžinės peržvalga.

Eucharistinis dvasingumas yra neatsiejamas nuo ignaciškojo mūsų dvasingumo aspekto. Sekdamos Eucharistiniu Jėzumi, iš meilės atiduodančiu save iki galo, mes mokomės, kaip konkrečiai gyventi principu „Magis“. Eucharistija – Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo šventimas, ir iš jo kylančios pamaldumo praktikos, tokios kaip Švč. Sakramento adoracija, yra mūsų gyvenimo centre. Dalyvaudamos eucharistinėje puotoje, kurioje Dievo gyvybė pripildo ir perkeičia mūsų pasaulio realybę, mes kviečiamos gyventi tuo, ką švenčiame:

• dėkoti Kūrėjui už visa (iš gr. k. εὐχαριστία reiškia „dėkojimas“);  
• leistis į velykinį Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį savo gyvenimo slėpiniuose su negęstančia viltimi;
• būti visame atidžios Tam, kuris lyg sulaužyta duona pasklidęs po pasaulį, Jo veidą regėdamos pasaulio skausmo lūžiuose ir džiaugsmuose;
• vienytis su Viešpačiu ir pačioms vis labiau tapti lyg ta laužoma duona, pilnutinai save dovanojant apaštalinėje misijoje dėl žmonių išganymo;

Taip kaip Eucharistijoje gimsta Bažnyčia, Mistinis Kristaus kūnas, taip ir iš mūsų dvasingumo kyla mūsų bendruomeninis gyvenimas, įvairios sielovadinės tarnystės, kuriomis mes bandome atliepti Bažnyčios, žmonijos ir laikmečio poreikiams.