„Perkeista vilties“ siūloma kaip klausymosi ir įžvalgos erdvė sekmadienio Evangelijose, kurios lydės mūsų gavėnios kelionę.
Kiekvieną savaitę Dievo Žodžio šviesoje apmąstysime vieną atsivertimo, į kurį esame kviečiami, aspektą, leisdamiesi Dvasios vedami kelionėje link Velykų. Tai kvietimas leisti evangelinei vilčiai formuoti mūsų tikėjimo, bendrystės gyvenimo ir dalyvavimo Bažnyčios misijoje būdą.
Velykų sekmadienį Evangelijos apmąstymą parengė UISG vykdomoji vicesekretorė sesuo Mary John Kudiyiruppil, SSpS.
VELYKOS – dramatiškas virsmas nuo „Kas mums nuris akmenį?“ (Mk 16, 3) iki „Aš mačiau Viešpatį!“ (Jn 20, 18)
Ši tikėjimo kelionė pasiekia kulminaciją švenčiant Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą – dienas, kurios yra švenčiausios visiems krikščionims.
Bažnyčia mums pateikia keletą prisikėlimo pasakojimų, iš kurių galime rinktis Velykų liturgijai, ir visi jie kupini ramybės, džiaugsmo ir atsinaujinimo žinių.
Vigilijos Mišių Evangelijoje (Mt 28, 1–10) du kartus sakoma: „Nebijokite“ (5, 10 eil.). Pasakojime moterys buvo išsigandusios, tačiau ir be galo džiaugsmingos (8 eil.). Šis keistas baimės ir džiaugsmo sambūvis taip pat atsispindi Morkaus pasakojime apie prisikėlimą moterų klausime: „ Kas mums nuritins akmenį?“ (Mk 16, 3), taip pat ir Jono evangelijoje: „Aš mačiau Viešpatį!“ (Jn 20, 18).
Dievo keliai pranoksta mūsų kelius. Tai, kas atrodė kaip triuškinantis pralaimėjimas, iš tikrųjų baigėsi didingiausia kada nors matyta pergale. Didysis Šeštadienis mums primena, kad situacijos, kurios atrodo katastrofiškiausios, ne visada yra tokios, kokios atrodo.
Karo sugriautame pasaulyje, pasiekusiame nevilties ir beviltiškumo ribą, Kristaus prisikėlimas neša įsitikinimą, kad galime pasitikėti Dievo žodžiais, darbais ir pažadais, kad su Dievu visada laimi, su Kristumi mes visada esame nugalėtojai.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip Apaštalų darbuose ir Laiške romiečiams kalbama apie Jėzaus prisikėlimą: „Dievas prikėlė Jėzų iš numirusių“ (Apd 2, 32; Rom 6, 4). Prikeldamas Jėzų iš numirusių, Dievas taria paskutinį žodį dėl kančios ir mirties. Prisikėlimas atskleidžia, kad Jėzus tikrai gyveno visiškoje vienybėje su Dievo širdimi.Beveik prieš metus netekau savo motinos. Jos mirtis sukėlė man daug klausimų ir abejonių apie gyvenimą po mirties, dangaus karalystę, tikėjimą prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. Šiandien, nepaisant skausmo ir ilgesio, kurį vis dar kelia jos prisiminimas, galiu į tą netektį žiūrėti kaip į kažką, kas ateina iš gailestingai rūpestingo ir išmintingo Dievo, kuris žino ir daro tik tai, kas mums geriausia. Galiu pasakyti: gerai, kad tai įvyko ir taip įvyko. Tačiau, kad tai suvokčiau pirmiau turėjau išgyventi intensyvius Didžiuosius penktadienius ir niūrius Didžiuosius šeštadienius. Naujas gyvenimas ateina, kai paleidžiame ir leidžiamės būti apglėbiami Dievo meilės.
Velykos yra patirtis.
Popiežius Pranciškus savo paskutinėje Velykų vigilijos homilijoje 2025 m. balandį sakė:
Kai mintis apie mirtį slegia mūsų širdis, kai matome, kai tamsūs blogio šešėliai, artėja mūsų pasaulyje, kai jaučiame, kaip savanaudiškumo ar smurto žaizdos, pūliuoja mūsų kūnuose ir visuomenėje, nenusiminkime, bet grįžkime prie šios nakties žinios.
Tai nėra kažkas, ką galima įrodyti išmintingais teologiniais ar net Šventojo Rašto argumentais. Ar savo esybe – kūnu, širdimi ir siela – jaučiu Viešpaties prisikėlimą? Ar girdžiu ir perteikiu Velykų žinią?
Kad iliustruočiau tai, papasakosiu apie patirtį, kurią mačiau prieš daugelį metų Australijoje. Vieną sekmadienį, po Mišių, keletas mūsų, parapijiečių nusprendėme leistis į ilgą žygį mišku. Tarp mūsų buvo šeima su dviem įvaikintais vaikais – berniuku ir mergaite, septynerių ir vienuolikos metų amžiaus. Ruošdama savo globotinius ilgam žygiui, globėja pasodino berniuką ant kelių ir pradėjo rišti jo batų raištelius. Kol ji tai darė, berniukas spontaniškai ir šiltai apkabino motiną sakydamas: „mano brangioji mama“. Motina pažvelgė į mane, spindėdama džiaugsmu, ir tarė:„Marija Džon, šiandien man Velykos. Man tai yra prisikėlimo patirtis“. Berniukas įžvelgė savo globėjoje „brangią mamą“ ir nedvejodamas tai pasakė garsiai.
Kada paskutinį kartą kam nors padovanojau Velykų džiaugsmą? Kada paskutinį kartą kam nors pakėliau nuotaiką, suteikdama jam/jai padrąsinimo ar pagalbos?
Enciklikoje „Porta Fidei“ popiežius Benediktas XVI taip apmąsto prisikėlimo slėpinį: meilės džiaugsmas, atsakas į kančios ir skausmo dramą, atleidimo galia susidūrus su patirta skriauda ir gyvenimo pergalė prieš mirties tuštumą – visa tai išsipildo jo prisikėlimo slėpinyje.
Nesvarbu, su kuo susidurtume, kai susiduriame su situacija kartu su Kristumi, viskas pasikeičia. Tegul šis Velykų laikotarpis padeda mums patirti Viešpaties prisikėlimą:
- tuomet, kai baimė pamažu užleidžia vietą vilčiai
- susitikimuose, kurie atgaivina mūsų tikėjimą
- drąsoje skelbti, kaip moterys prie kapo: „Mes matėme Viešpatį“.
Linksmų Velykų!
Parengta pagal https://www.uisg.org/en/news/easter-transformed-by-hope-2026/