Jei Dievas kada nors turėjo progą pasirodyti iškilmingai, tai buvo būtent po kryžiaus, mirties ir kapo.
Iš prisikėlimo būtų galima tikėtis bent šiek tiek dieviško aiškumo: prasivėrusio dangaus, sudrebėjusio pasaulio, tokio akivaizdaus ženklo, kad neliktų nė menkiausios abejonės.
Tačiau tai, kas vyksta, yra beveik erzinančiai neįspūdinga. Nėra triumfo virš žmonių galvų, nėra dieviškos galios demonstravimo, nėra nenuginčijamo patoso. Tik kambarys. Uždarytos durys. Nedidelė grupė išsigandusių žmonių. Lauke pasaulis toliau sukasi kaip visada – žmonės apsiperka, derasi, gamina maistą, ginčijasi. Tik čia, viduje, laikas tarsi sustoja.
Ir štai kas stebina šioje Velykų istorijoje: ji prasideda ne spindesyje, o uždarume. Ne aukštybėje, o ankštoje erdvėje. Ne tikėjime, o baimėje. Ir būtent ten ateina Kristus.
Dievo akyse niekas nėra prarasta
Kristus nepradeda nuo priekaištų, ne nuo paaiškinimų ir ne nuo mokymo apie mirties nugalėjimą. Jis tik sako: „Ramybė jums“. Paprasti žodžiai. Tačiau šioje erdvėje jie skamba beveik drąsiai. Nes ramybė čia nėra tik nuotaika – tai pasipriešinimas. Kita tikrovė, stojanti prieš baimės galią.
Tuomet Prisikėlęs parodo savo žaizdas. Čia krikščionybė pasako tiesą, kuri ne visada patogi religiniam mąstymui: atsinaujinimas neištrina to, kas buvo sužeista. Prisikėlęs nėra nepriekaištingas nugalėtojas. Jis lieka paženklintas. Randai neišnyko – tik jų valdžia buvo palaužta.
Šis pasakojimas savo vilties nesieja su nesužeistumu. Jis tvirtai teigia, kad net sužeistas žmogus Dievui nėra prarastas.
Sąžiningasis Tomas
Galiausiai Tomas yra bene sąžiningiausias šios istorijos veikėjas. Jis netiki iš antrų lūpų. Jis nenori būti nešamas kitų tikėjimo, jei jo paties širdis dar nepasirengusi. Tai dažnai laikyta silpnumu. Tačiau tai – tikėjimo sąžiningumas, kuris nepasitenkina žodžiais. Jis ieško tikrovės, o ne vien religinių teiginių.
O Kristus? Jis jo neatstumia. Ir tai yra šios scenos stebuklas: Dievas kantrus žmogaus lėtumui. Tikėjimas čia pasirodo ne kaip šuolis per tamsą, bet kaip kelias per ją.
Tai atskleidžia esminę Velykų žinią: Dievas pirmiausia pasirodo ne didinguose atsakymuose, o uždarose erdvėse. Jo ramybė prasideda ten, kur žmogui nebereikia slėpti savo žaizdų.
Ihr Johann Spermann SJ, Ludwigshafen