Velykos
Prisikėlime Kristus taria neatšaukiamą žodį apie mūsų pasaulio galutinę tikrovę: ji – gyvenimo apstybė. Prisikėlime Dievo kuriama ateitis jau čia ir dabar perkeičia mūsų praeitį ir dabartį: senos žaizdos tampa malonės šaltiniais, o dabarties sielvartai – ištverme, išbandyta dorybe ir viltimi.
ses. Ligita Ryliškytė, SJE
Didysis Penktadienis
Viešpatie, dėkojame Tau, kad savo kančia palietei mūsų silpnumą ir vienatvę. Išmokyk matyti prasmę tada, kai atrodo aklinai tamsu. Suteik malonę pasitikti, kas neišvengiama su tylia stiprybe ir pasitikėjimu.Primink, kad niekada nesame vieni… ir tegul mūsų gyvenimiška laikysena liudija Tavo meilę. Ten, kur žmogus mato pralaimėjimą, Dievas kuria pergalę. Kryžius yra toji vieta, kurioje meilė turi galią perkeisti didžiausią blogį ir kurioje gimsta tikroji VILTIS.
Amen.
Ses. Bernadeta Mališkaitė, SJE
Didysis Ketvirtadienis
Didįjį Ketvirtadienį Evangelija pagal Joną (Jn 13, 1–17) – kojų plovimo scena, kurioje susijungia nusižeminimas su gražiausia Meile.
Išvydęs prie savo kojų besilenkiantį Viešpatį, Petras sutrinka ir sušunka: „Viešpatie, nejau Tu mazgosi man kojas?.. Ne, Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Tačiau Jėzus jam atsako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi.“
Šio veiksmo sakralumą paryškina lietuviško žodžio „mazgoti“ šaknis. Tai ne tik apvalymas, bet ir įsipareigojimas – tapimas vienu neišardomu mazgu su Kristumi ir mistiniu Jo kūnu – Bažnyčia.
Ses. Judita Stankūnaitė, SJE
