Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.
Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.
1 Jn 3, 1-3
Komentaras:
Lapkričio mėnesį pradedame Visų šventųjų iškilme ir Vėlinėmis – priminimu apie visuotinį pašaukimą šventumui ir galutinį mūsų gyvenimo tikslą. Pastarasis skaitinyje suprantamas kaip mylimo Dievo vaiko gyvenimas, jau dovanotas per Kristų, su Juo ir Jame, bet pilnai regimas tik amžinybėje. Tai gera proga stabtelėti ir paklausti savęs: kas mane daro labiausiai panašia į Kristų jau čia ir dabar? Kas labiausiai trukdo?
Vienas atsakymų į šį klausimą, kurį pasiūlo garsus dvidešimto amžiaus šveicarų teologas Hans Urs von Balthasar, iškelia kaip esminį misijinės tapatybės klausimą. Anot jo, Jėzaus tapatybė glūdi Jo savęs suvokime kaip Tėvo Siųstojo. Balthasar rašo, kad iš esmės Jėzaus savimonė yra jo misijinė savimonė. „Būti“ Jėzui reiškia „būti siųstu“ žmonių išganymui. Balthasar įsitikinęs, kad tik priimdami Dievo duotą misiją, tiek Jėzus (savo žmogystėje), tiek mes tampame asmenimis pilna prasme.
Kaip liudija „Testamentas Sesutėms,“ mūsų Įkūrėjas Tėvas Pranciškus Masilionis taip pat suvokė mūsų seserišką tapatybę pirmiausiai per mums duotos apaštalinės misijos prizmę. Tai liudija jo nuolat kartojamas „Sielų, sielų!” Ir šiandien jis kviečia mus į šventumo žygį, ragina nepasiduoti vidutiniškumui, leistis sukrečiamoms mūsų meiliojo Sužadėtinio balso, iš Kalvarijos ir Eucharistijos šaukiančio: „Palengvink man! Paguosk mane! Atgaivink mane! Numaldyk mano skausmą, mano kruvinas ašaras – sielų! Sielų! Neberimk! Nebesvyruok! Drąsos! Kartu su manimi visomis maldomis, visais kentėjimais, visomis kančiomis, visomis atgailomis, visais darbais, gyvenimu, mirtim ir amžinybe – sielų! Sielų!”
Klausimas tikėjimo pasidalinimui: Kas mane labiausiai paliečia skaitinyje ar komentare?
Siūlomas pokalbio mažose grupelėse „sinodinis“ procesas (galioja visiems pasidalinimas mažose grupėse):
- I-as ratas: kiekviena atsako į iškeltą klausimą remiantis savo patirtimi, jos nepertraukiant; po kiekvieno pasisakymo trumpa maldinga tyla (~1 min);
- II-as ratas: kiekviena atliepia tam, ką išgirdo, pasidalindama, kas ją labiausiai lietė (džiugino, guodė, kėlė klausimus ar nerimą…) kitų seserų pasisakymuose; po kiekvieno pasisakymo trumpa maldinga tyla (~1 min);
- III-as ratas: kiekviena pasidalina, kokį vaisių išsineša iš šio pokalbio (pav., įžvalgą, didesnį aiškumą, klausimą, raginimą ar pan.).