„Perkeista vilties“ siūloma kaip klausymosi ir įžvalgos erdvė sekmadienio Evangelijose, kurios lydės mūsų gavėnios kelionę.
Kiekvieną savaitę Dievo Žodžio šviesoje apmąstysime vieną atsivertimo, į kurį esame kviečiami, aspektą, leisdamiesi Dvasios vedami kelionėje link Velykų. Tai kvietimas leisti evangelinei vilčiai formuoti mūsų tikėjimo, bendrystės gyvenimo ir dalyvavimo Bažnyčios misijoje būdą.
Antrosios savaitės Mato evangelijos (17: 1 – 9) komentarą parengė sesuo Thérèse Raad.
„Ten jis atsimainė jų akivaizdoje…“
Mūsų pašvęstajame gyvenime būna Taboro akimirkų. Akimirkų, kai viskas tampa šviesu. Kai Kristaus veidas mums šviečia kaip saulė. Kai mūsų pašaukimas atgauna savo pirminį aiškumą, grožį ir gaivumą.
Jėzus pasiima su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną. Jis nusiveda juos į šalį, ant aukšto kalno. Nieko nėra atsitiktinio. Atsimainymas nėra reginys – tai malonė, suteikta artumoje.
Mes, pašvęstosios moterys, žinome, ką reiškia būti „užvestoms į aukštą kalną“. Mūsų maldos laikas, rekolekcijos, kapitulų susitikimai, bendruomenės tyla… tai kalnai, į kuriuos Viešpats mus veda, kad parodytų, kas Jis iš tikrųjų yra – ir kas mes esame Jame.
Tačiau Atsimainymas nėra vien paguoda. Tai apreiškimas. Jėzaus veidas sušvinta kaip saulė. Jo drabužiai – balti kaip šviesa. Tai ne kitas asmuo: tai tas pats Jėzus. Tas, kuris eis į Jeruzalę. Tas, kuris bus nesuprastas. Tas, kuris bus nukryžiuotas. Šviesa nepanaikina kryžiaus. Ji atskleidžia jo prasmę.
Kiek kartų mes norėjome „padaryti tris palapines“? Įtvirtinti stiprybės akimirką, išlaikyti uolią bendruomenę, išsaugoti vaisingą misiją, įsikibti į stabilesnį laikotarpį mūsų kongregacijoje… „Viešpatie, gera mums čia būti!“ Taip, gera būti šviesoje. Tačiau mūsų pašaukimas nėra pasilikti ant kalno. Mūsų pašaukimas – klausytis.
Tėvo balsas suskamba: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus… klausykite Jo.“
Klausytis Jo… Mūsų valdymo sprendimuose, apaštaliniuose pasirinkimuose, bendruomenės įtampose, mažėjančiuose skaičiuose, naujuose sinodinės Bažnyčios kvietimuose. Klausytis Jo. Mūsų vaisingumas kyla ne iš mūsų strategijų, bet iš gebėjimo klausytis mylimojo Sūnaus.
„Mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę.“
Dievo patirtis sukrečia. Ji parklupdo mus. Ji primena, kad mes nekontroliuojame situacijos. Tuomet Jėzus priėjo prie jų. Jis palietė juos. „Kelkitės, nebijokite.“
Šis gestas mane visada giliai sujaudina. Kristus nepalieka savo mokinių parblokštų baimės. Jis juos pakelia.
Kiek seserų šiandien reikia pakelti? Pakelti iš nuovargio, nusivylimo, prasmės praradimo, konfliktų, pertvarkų, asmeninio trapumo…
O jeigu mūsų pirmoji misija būtų viena kitai tapti šiuo Kristaus gestu?
„Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.“
Galiausiai lieka tik Jis.
Ne Mozė, ne Elijas, ne praeities saugumai, ne instituciniai tikrumai.
Tik Jis.
Galbūt tai ir yra pašvęsto brandumo šerdis: sutikti, kad viskas būtų supaprastinta, kol lieka tik Jėzus.
Ir tada ateina nusileidimas nuo kalno.
Mes nepasiliekame šviesoje. Leidžiamės į lygumą – pas ligonius, pas minias, į nesupratimą… į kryžių.
Mūsų pašvęstasis gyvenimas yra šis nuolatinis judėjimas:
Kilti, kad kontempliuotume.
Leistis, kad tarnautume.
Klausytis, kad atpažintume.
Gauti šviesą, kad galėtume eiti per tamsą.
Susiskaldžiusiame pasaulyje, besikeičiančioje Bažnyčioje, kongregacijose, kurios kviečiamos atsinaujinti, Atsimainymas mums primena:
Mūsų ateitis nepriklauso nuo mūsų stiprybės.
Ji priklauso nuo mūsų gebėjimo klausytis Mylimojo Sūnaus.
Ir kai mus apima baimė, kai netikrumas parklupdo, prisiminkime: Jis prisiartina, paliečia mus ir šiandien vėl sako:
„Kelkitės, nebijokite.“
Tegul šis Žodis kiekvienai iš mūsų tampa šviesa, padedančia tęsti kelionę.
UISG (Tarptautinės generalinių vyresniųjų sąjungos) iniciatyva parengti kiekvieno gavėnios savaitės sekmadienio evangelijos komentarai.
Parengta pagal: https://www.uisg.org/en/news/2nd-week-of-lent-transformed-by-hope-2026/