Kaip šv. Mišių pamoksle sakė arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, vien faktas, kad jau 46 metus kasmet tikintieji renkasi paminėti kunigo mirties metinių, pasako be galo daug apie tėvą jėzuitą Pranciškų Masilionį SJ (1902 02 26–1980 10 14), kurį visi vadino tėveliu, taip pat ir meilės jūra.
Šiemet minėjimas buvo ypatingas. Po šv. Mišių Joniškėlio bažnyčioje, gausus būrys tėvelio kraštiečių, Pasvalio bendruomenės žmonių, seserų eucharistiečių kartu su arkivyskupu Lionginu Virbalu, SJ ir vyskupu Jonu Kaunecku vyko į t. Pranciškaus Masilionio tėviškę – Pąžasių kaimą (Pasvalio raj.), kur seserų iniciatyva, padedant bičiuliams ir geradariams, pastatytas atminimo akmuo buvusios tėvų sodybos vietoje. Pašventintas paminklinis akmuo – tarsi laivas su sielos burėmis, pakrypusiomis į Kristų, virš jo monstrancijos simbolis – kryžius su saulute… Šie simboliai tarsi apibendrina, koks buvo t. Pranciškus, savo mylinčia širdimi apglėbęs daugybę žmonių, nepaisant brutalaus sovietų valdžios persekiojimo, nenuilstamai veržęsis pasiekti kuo daugiau sielų, rasdavęs būdų net ir sudėtingiausiomis sąlygomis burti tikinčiuosius, seminaristus, rengti rekolekcijas, ugdyti drąsų ir už tiesą kovojantį jaunimą. Žvelgdamas į persekiojamos Lietuvos Bažnyčios poreikius ir klausydamasis Viešpaties kvietimo įkūrė pogrindinę vienuolinę Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją (1947m.), perduodamas seserims savo charizmą – save dovanojančią meilę Eucharistinio Jėzaus pavyzdžiu. Pašventinus paminklą, aplankėme kaimo kapines, kuriose palaidoti kunigo tėvai.
Šventę pabaigėme Pasvalio krašto muziejuje pasidalindami prisiminimais apie t. Pranciškaus gyvenimą bei skanaudami muziejaus darbuotojų paruoštas vaišes.
Dėkojame paminklo autoriams – akmenį suradusiam Adolfui Teresiui, skulptoriui K. Krasauskui, kalviui V. Mikuckiui ir visiems prisidėjusiems, kad šio iškilaus, šventumą liudijusio kunigo tėviškės atminimas būtų įamžintas.
Radau bičiulį
Radau Bičiulį didį didį,
brangus Jis man labai labai.
Grožybe Jo padangė žydi,
alsuoja Jo galia žaibai.
O Jo širdy – beribės jūrės,
tai meilė nuostabi, didi.
Į Jį pakrypo sielos burės,
kad tegyvenčiau Jo širdy.
Mane jaunutį Jis pamilo,
dėl ko? Ak nežinau dėl ko.
Širdy Jis nuostabiai prabilo
ir aš esu tik Jam, tik Jo.
Šioj žemėj nieko nebereikia,
tik vargšė ilgisi širdis –
Mylėti Jį didžiai, be saiko,
taip kaip be saiko myli Jis.
t. Pranciškus Masilionis, SJ