„Perkeista vilties“ siūloma kaip klausymosi ir įžvalgos erdvė sekmadienio Evangelijose, kurios lydės mūsų gavėnios kelionę.
Kiekvieną savaitę Dievo Žodžio šviesoje apmąstysime vieną atsivertimo, į kurį esame kviečiami, aspektą, leisdamiesi Dvasios vedami kelionėje link Velykų. Tai kvietimas leisti evangelinei vilčiai formuoti mūsų tikėjimo, bendrystės gyvenimo ir dalyvavimo Bažnyčios misijoje būdą.
Ketvirtojo gavėnios sekmadienio, vadinamo Laetare – Džiaugsmo sekmadieniu, evangeliją pagal Joną (9, 1–41) apmąsto sesuo Mariel de Villa, OP.
Aklumas į regėjimą, tamsa į šviesą
„O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per mums duotą Šventąją Dvasią.“ (Romiečiams 5:5).
Aklumas, be abejo, yra sunkus negalios ir gyvenimo kokybę ribojantis trūkumas. Taip turėjo būti ir Jėzaus laikais, kai aklieji, fiziškai neįgalieji, protinę negalią turintys žmonės, demonų apsėstieji ir diskriminuojamos moterys buvo tarp tų, kuriems Jis skyrė ypatingą dėmesį savo gydymo ir išgelbėjimo misijoje. Aklieji galbūt nemato Jėzaus, tačiau svarbiausia yra tai, kad Kristus jų aklumą vertina ne kaip nuodėmę, o kaip priemonę, „kad jame pasireikštų Dievo darbai“ (Jn 9, 3). Būtent šis vidinis džiaugsmas, patiriamas susitikime su Kristumi, atneša ne tik regėjimo atgavimą, bet ir širdies atsinaujinimą: „Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7). Pašvęstasis gyvenimas reiškia ne tik džiaugsmą matyti Jėzų, bet ir gyventi bei būti su Juo.
Šį ketvirtąjį Gavėnios „Laetare“ sekmadienį, kai Jėzus sutinka nuo gimimo aklą vyrą (Jn 9, 1–41), regėjimas, kurį Jis jam suteikė, ne tik leido jam pamatyti pasaulį, bet, svarbiausia, tikėjimu priimti savo Gydytoją. „Laetare“ atspindi džiaugsmo pilnatvę ne tik per tai, ką žmogus mato, bet ir per paties Jėzaus, pasaulio Šviesos (Jn 9, 5), priėmimą. Kitaip nei aklojo kaimynai (Jn 9, 8–12), kurių smalsumas ir nežinojimas užgožė jų akis ir neleido pamatyti Jėzaus. Fariziejų smalsumas, kurtumas ir abejonės užgožė jų akis ir neleido pamatyti šviesos, kurią siūlo pats Jėzus (Jn 9, 13–34). Taigi Jėzus kalbėjo apie kitokį aklumą – ne fizinį, o dvasinį aklumą (Jn 9, 35–41).
Dvasinis aklumas pašvęstajame gyvenime, kaip ir fariziejų Jono 9 skyriuje, reiškia pavojų sutelkti dėmesį vien į išorinius dalykus (taisykles, išvaizdą), o ne į tikrąjį dvasinį regėjimą (meilę, gailestingumą, Jėzaus šviesą). Tai reiškia, kad struktūros laikomos svarbesnėmis už žmones ar misiją, nepastebima Dievo buvimo kasdieniame gyvenime, ignoruojami vidiniai raginimai ar tobulėjimo sritys, bet „matoma“ tik iš asmeninės, o ne iš Dievo perspektyvos.
Šis Laetare sekmadienis skubina pašvęstąsias moteris reaguoti į šį dvasinį aklumą, siekiant atnaujinti širdį ir perkeisti protą:
- Priimti ir praktikuoti pranašiškąjį klausymąsi: įsiklausyti į vargšų šauksmus
- Tarnauti nuolankiai, būti jautriems mūsų bendruomenių sergančiųjų poreikiams
- Lydėti, globoti ir įsitraukti į buvimo kartu tarnystę
- Vesti kitus pas Jėzų, kaip samarietė (Jn 4), kuri, pamačiusi Jėzų, atvedė kitus pas Jį
- Dalytis pasakojimais apie Dievo gailestingumą, atskleidžiant Jo šviesą tamsoje.
Popiežius Pranciškus paragino pašvęstąsias moteris tapti „šviesos nešėjomis šiandienos pasaulyje per ištikimą evangelinių patarimų liudijimą“.
Šioje Gavėnios kelionėje toliau ieškokime ne tik Kristaus šviesos, bet ir paties Jėzaus asmens, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
Tegul mes, kaip pašvęstosios moterys, trokštame ne tik Dievo meilės, bet ir meilės Dievo.
Tegul, kaip ir Marijos, šį Laetare sekmadienį mūsų džiaugsminga viltis bus įsitvirtinusi Kristuje.
Parengta pagal https://www.uisg.org/en/news/4th-week-of-lent-transformed-by-hope-2026/