„Perkeista vilties“ siūloma kaip klausymosi ir įžvalgos erdvė sekmadienio Evangelijose, kurios lydės mūsų gavėnios kelionę.
Kiekvieną savaitę Dievo Žodžio šviesoje apmąstysime vieną atsivertimo, į kurį esame kviečiami, aspektą, leisdamiesi Dvasios vedami kelionėje link Velykų. Tai kvietimas leisti evangelinei vilčiai formuoti mūsų tikėjimo, bendrystės gyvenimo ir dalyvavimo Bažnyčios misijoje būdą.
Trečiosios savaitės Jono evangelijos (4, 5–42) komentarą parengė sesuo Mariana Zossi, OP.
„…kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius“
Kasmet pirmieji du Gavėnios sekmadieniai mums pasakoja apie pagundas ir atsimainymą pagal Matą, Morkų ir Luką. Jie pateikia Jėzaus kančios kelio pradžią ir pabaigą: blogio buvimą, kuris mus skatina atmesti Dievo planą mūsų gyvenimui, ragina vengti susitikimo su šlovinguoju Viešpačiu, stiprinančiu ir suteikiančiu malonę toliau ištikimai eiti kasdieniame gyvenime.
Nuo trečiojo sekmadienio A ciklas, kuriuo dabar einame, atitinka krikšto kelionę, naudodamas tris simbolinę reikšmę turinčius elementus,: vandenį, šviesą ir gyvenimą. Šį trečiąjį sekmadienį dėmesį sutelksime į vandenį, kaip Dievo buvimo mūsų kelionėje ženklą. Pažvelkime.
Pirmas dalykas, kurį norime išskirti iš šių tekstų, yra būtinybė suvokti, kad esame kelionėje. Tiek Izraelio tauta, tiek pats Jėzus su savo mokiniais „yra kelionėje“. Ir suvokdami, kad dar nepasiekė savo tikslo, jie jaučia vandens poreikį… „jie yra ištroškę“. Jie jaučiasi prislėgti, vargšai ir pavargę. Todėl jiems reikia sustoti ir ieškoti vandens, kad atgautų jėgas ir galėtų tęsti kelionę.
Šis pirmasis raktas yra esminis Gavėnios procese ir mūsų gyvenime. Tačiau yra didžiulis skirtumas tarp to, ką patiria žmonės, ir to, ką patiria Jėzus. Be gyvybiškai svarbaus vandens poreikio, krizė dykumoje atskleidžia pasitikėjimo Dievu trūkumą, nes jie abejoja Mozės ir Dievo gerais ketinimais išgelbėti juos iš Egipto („Kodėl tu mus išvedei iš Egipto? Ar tik tam, kad mirtume iš troškulio…?“). Giliai širdyje jie abejojo, ar Dievas tikrai yra su Moze ir su jais: „Ar Viešpats tikrai yra tarp mūsų, ar ne?“
Vietoj to, Jėzus siūlo pasidalinti savo troškuliu su samariete, kad kartu su ja atrastų gilesnį vandenį, kuris patenkintų jos ieškojimus. Evangelijoje aprašytas susitikimas toli gražu neskatina nepasitikėjimo, bet priešingai – dialogas padeda atpažinti Dievo buvimą istorijoje. Ir… samarietė galiausiai skelbia, jog Dievas jų nepamiršo ir kad Jis yra čia… mūsų kasdienėje istorijoje ir geografijoje.
Antras dalykas, kurį norėtume pabrėžti, yra pokytis, kurį šie tekstai kviečia mus patirti. Samarietė, per pokalbį su Jėzumi patyrusi susitikimą su „gyvuoju vandeniu“, palieka savo vandens ąsotį prie Jėzaus kojų – tai simbolis jos praeities ir tradicinio ryšio su šuliniu, kur ji bandė numalšinti troškulį ir iš kurio praeityje gavo savo tapatybę. Ji leidžiasi ieškoti kitų, kad pasidalintų su jais tuo, ką ką tik atrado susitikusi su Jėzumi: kad Jis yra lauktas Mesijas.
Antras raktas : visi esame kviečiami palikti ąsotį prie senojo Jokūbo šulinio, nes patyrėme galutinį išgelbėjimą. Negalime visada žvelgti atgal; mūsų tikėjimas ir atsidavimas visada turi žengti žingsnį į priekį. Tai yra mūsų gyvenimo sveikatos ir brandos ženklas. Priešingybė būtų Izraelio tautos patirtis dykumoje… grįžkime į Egiptą arba likime dykumoje, nežengdami į priekį. Tai patogu, bet… mūsų gyvenimas tampa plokščias!
Galiausiai Jėzus pasirodo prie šulinio, „pavargęs nuo kelionės“, ištroškęs ir prašo samarietės atsigerti. Jei atidžiai perskaitysime tekstą, pamatysime, kad Jono galutinė mintis yra ta, kad Jėzus trokšta bendrauti, atiduoti save, kad visi pažintų „Dievo dovaną“, gertų gyvybės vandenį; jis trokšta išgelbėti žmoniją.
Paskutinis raktas: kaip nuostabu būtų suprasti Jėzaus karalystės pasiūlymą kaip pasiūlymą žmonijai! Tegul jo siūlomas susitikimas visada mus veda prie to, kad taptume pilnai savimi: laimingomis moterimis ir vyrais, kurie kvestionuoja savo gyvenimą, kurie myli ir rizikuoja dėl to, ką laiko tiesa, žmonėmis, kurie studijuodami, tyrinėdami ir įsipareigodami siekia kitų gėrio, būtybėmis, kurios nėra vienos, bet gyvena su kitais, gerbdamos juos ir nesavanaudiškai jiems tarnauja.
Tegul Viešpats šiandien, šioje gavėnios kelionėje, atnaujina mumyse šį troškulį žmogiškumo.
Parengta pagal https://www.uisg.org/en/news/3rd-week-of-lent-transformed-by-hope-2026/