„Perkeista vilties“ siūloma kaip klausymosi ir įžvalgos erdvė
sekmadienio Evangelijose, kurios lydės mūsų gavėnios kelionę.
Šią pirmąją gavėnios savaitę Dievo žodžio šviesoje, apmąstysime vieną atsivertimo, į kurį esame pašaukti, aspektą, leisdamiesi Dvasios vedami kelionėje link Velykų. Tai kvietimas leisti evangelinei vilčiai formuoti mūsų tikėjimo, bendrystės gyvenimo ir dalyvavimo Bažnyčios misijoje būdą.
Pirmąją savaitę Mato evangelijos (4, 1–11) komentarą
parengė sesuo Paula Noronha Jordão.
„Aš nuvesiu tave į dykumą…“
Jėzus yra vedamas Dvasios į dykumą. Jis neina savo iniciatyva; Jis yra vedamas. Dvasia neapsaugo mūsų nuo išbandymų, bet kviečia juos pereiti Dievo draugijoje. Mūsų, kaip pašvęstųjų moterų, gyvenimas veda mus akis į akį su daugybe sunkumų ir pagundų. Tačiau klausimas yra gilus: kaip mes juos išgyvename? Vienos? Ar leidžiame Dvasiai mus vesti net ir kovos įkarštyje?
Jėzus pajuto alkį po tiek laiko be maisto. Normalu jausti poreikį; tai labai žmogiška. Jėzus neslepia ir neteisina savo alkio. Jis jį pripažįsta. O mes? Kokį alkį jaučiame? Meilės, pripažinimo, poilsio, prasmės alkį. Kaip mes suvokiame savo poreikius? Ar juos priimame ir įžvelgiame? Ar stengiamės į juos reaguoti evangeliškai? Ar leidžiame jiems tapti pateisinimu pasiduoti pagundai?
Sustiprintas Dvasios ir įsitvirtinęs Tėvo meilės tikrume, Jėzus sutinka iškęsti vargus, nepasiduodamas pagundai elgtis savaip, nesiekdamas prabangos ar privilegijų. Šiandien, kai tiek daug žmonių gyvena nestabiliose situacijose, esame pašaukti būti paprasto neturto, saikingumo ir atsirinkimo ženklu.
Pirmojo gundymo metu Jėzus atsako: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų.“ Ar tiki kartu su Juo, kad tik malda, maitinama Dievo žodžiu, gali patenkinti giliausius tavo troškimus? Prašyk Jėzaus, kad taip būtų.
Antroji pagunda kalba apie daugybę kartų, kai mus apima noras būti teisiomis, būti didesnėmis už kitus, vadovauti, naudotis valdžia. Svarbu suvokti kada tai nutinka, ir teisingai tai pripažinti. Net žinodamos, kad tai giliai žmogiški impulsai, kaip pašvęstosios moterys esame Jėzaus kviečiamos visada pasitikėti Tėvu, net kai situacijos mus trikdo ar neatitinka mūsų lūkesčių. Jėzus veda mus kitais keliais: paslėpto vaisingumo, gyvenimo paslėpto Dieve keliais, mokantis laukti atlygio, kuris gimsta slaptoje.
Pasaulyje, kuriame stiprieji primetinėja savo galią smurtu ir siekia prestižo, lengva pasiduoti pagundai norėti, kad Dievas pripildytų mūsų gyvenimus žmonių pripažinimu, plojimais ir sėkme. Dažnai, kai taip nenutinka, mes net abejojame Dievo gerumu. Vis dėlto Dvasia dažnai veda mus kitais keliais.
Savo kovos įkarštyje Jėzus kviečia mus su tikėjimu tarti: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“ Tai nereiškia nuleisti rankas prieš neteisybę, bet toliau ieškoti vilties kelių, atverti naujus kelius mūsų bendruomenių, Bažnyčios ir pasaulio prieštaravimų akivaizdoje.
Pasakojimo pabaigoje skaitome diskretišką frazę: „štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.“ Visą gyvenimą Jėzaus neužvaldė pagundos, nors jos ir atnešė vienatvę, kovą, nesusipratimus ir netikrumą. Jis tikėjo esąs Dievo Sūnus, Mylimasis, net ir neaiškumų akivaizdoje. Todėl kiekviename iššūkyje Jis laukė tinkamo laiko ir ieškojo Dievo kelio, kol patyrė, kad angelai juo rūpinasi.
Mes taip pat, savo ir daugelio žmonių pagundų akivaizdoje, esame pašauktos būti vilties moterimis, malonės sustiprintomis. Kaip priimti gundymus, neatskiriamą gyvenimo dalį, ir leisti Dievui save sustiprinti, iki laiko, kai angelai tau tarnaus?
UISG (Tarptautinės generalinių vyresniųjų sąjungos) iniciatyva parengti kiekvieno gavėnios savaitės sekmadienio evangelijos komentarai.
Parengta pagal: https://www.uisg.org/en/news/first-week-of-lent-transformed-by-hope-2026/