Mūsų vienuolijos dvasingumas apima eucharistinį ir ignaciškąjį dvasingumą.
Vienuolijos dvasingumo šaltinis – Eucharistijos slėpinys, vienijantis visas kongregacijos seseris. „Kongregacijos Centras, Valdovas ir Vadas – Eucharistinis Jėzus.“ (Pranciškus Masilionis, SJ).
Charizma – save dovanojanti meilė Eucharistinio Jėzaus pavyzdžiu.
Vienuolijos įkūrėjas – Pranciškus Masilionis SJ, todėl didelę jos paveldo dalį sudaro ir ignaciškas dvasingumas, t. y. Šv. Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ patirtis, ignaciškieji principai, ypač „Magis“ („visa didesnei Dievo garbei“) bei „kontempliacija akcijoje“, sąžinės peržvalga ir kasdienė asmeninė malda.
Eucharistija (Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo šventimas) bei iš jos kylančios pamaldumo praktikos, tokios kaip Švč. Sakramento adoracija, vienuolijoje ypatingai brangintinos. Sekdamos Eucharistiniu Jėzumi, kuris mylėdamas save atiduoda iki galo, seserys konkrečiai mokosi gyventi principu „Magis“.
Dalyvaudamos eucharistinėje puotoje, kurioje Dievo gyvybė pripildo ir perkeičia mūsų pasaulio realybę, seserys kviečiamos gyventi tuo, ką švenčia:
- už viską dėkoti Kūrėjui (iš gr. k. εὐχαριστία (Eucharistija) reiškia „dėkojimas“);
- savo gyvenimo tikrovėje su negęstančia viltimi leistis į velykinį Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį;
- pasaulio skausme ir džiaugsme lyg laužomą duoną regėti Eucharistinį Jėzų;
- vienytis su Viešpačiu vis labiau pačioms save dovanojant dėl žmonių išganymo.
Kaip per Eucharistiją gimsta Bažnyčia, Mistinis Kristaus kūnas, taip iš kongregacijos dvasingumo turėtų kilti bendruomeninis seserų gyvenimas bei jų sielovadinės tarnystės.
Mūsų vienuolijos dvasingumas apima eucharistinį ir ignaciškąjį dvasingumą.
Vienuolijos dvasingumo šaltinis – Eucharistijos slėpinys, vienijantis visas kongregacijos seseris. „Kongregacijos Centras, Valdovas ir Vadas – Eucharistinis Jėzus.“ (Pranciškus Masilionis, SJ).
Charizma – save dovanojanti meilė Eucharistinio Jėzaus pavyzdžiu.
Vienuolijos įkūrėjas – Pranciškus Masilionis SJ, todėl didelę jos paveldo dalį sudaro ir ignaciškas dvasingumas, t. y. Šv. Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ patirtis, ignaciškieji principai, ypač „Magis“ („visa didesnei Dievo garbei“) bei „kontempliacija akcijoje“, sąžinės peržvalga ir kasdienė asmeninė malda.
Eucharistija (Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo šventimas) bei iš jos kylančios pamaldumo praktikos, tokios kaip Švč. Sakramento adoracija, vienuolijoje ypatingai brangintinos. Sekdamos Eucharistiniu Jėzumi, kuris mylėdamas save atiduoda iki galo, seserys konkrečiai mokosi gyventi principu „Magis“.
Dalyvaudamos eucharistinėje puotoje, kurioje Dievo gyvybė pripildo ir perkeičia mūsų pasaulio realybę, seserys kviečiamos gyventi tuo, ką švenčia:
- už viską dėkoti Kūrėjui (iš gr. k. εὐχαριστία (Eucharistija) reiškia „dėkojimas“);
- savo gyvenimo tikrovėje su negęstančia viltimi leistis į velykinį Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį;
- pasaulio skausme ir džiaugsme lyg laužomą duoną regėti Eucharistinį Jėzų;
- vienytis su Viešpačiu vis labiau pačioms save dovanojant dėl žmonių išganymo.
Kaip per Eucharistiją gimsta Bažnyčia, Mistinis Kristaus kūnas, taip iš kongregacijos dvasingumo turėtų kilti bendruomeninis seserų gyvenimas bei jų sielovadinės tarnystės.